BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

bobulytiški bambėjimai

Sėdžiu ir mastau, kad mano vaikystėj (Kuri dar lyg ir nesibaigė, tai laikykim vaikyste amžių nuo kokių 6 iki 12 metų) viskas buvo geriau. O kuo geriau? Va kuo:

Ledais.
šakės su šakutėm kokius skanius ledus buvau radusi, dabar čiū baba. Gerai kad nors keturspalvis “Jokeris” atsirado, bet buvo dar viena, geresnė, jo versija. Vanilinis ledas su keturiuom vaisinėm juostelėm. Omnomnom…

Spanguolėm su cukrum.
Jos irgi padarė dingau. Buvau dar radus,  lygtai vasaros pradžioj, skanių spanguolyčių išvoliotų saldžiame cukruje ir uždarytų gražioje dėžutėje. Bet tokį stebuklą tik kartą per metus berasi, nes aš kol radau tas spanguoles praėjo irgi gal kokie metai… O radau jas kanceliarinių prekių parduotuvėje. Na ką, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet daugiau man to arklio niekas ir nebepakiša. O tokioj pat gražioj dėžutėj dabar gilių kava… O kava man ne prie širdies. (Aš ir taip turiu gebėjimą atsispirti miegui per visą naktį, jei reikia.)

vaikais.
Vardan didžiojo aštuonkojo ir visų jo čiuptuvėlių! ar visur vaikai taip iš… iš… (Nežinau kokį žodį pritaikyti D:)… Išnegerėjo? Einu iš mokyklos, ir girdžiu kaip kažkokie septymečiai pypliukai demonstruoja savo “rusų kalbos įgūdžius”. Arba geriau, nors pasakyk ką dabar kokiam pradinukui, palydės tave keiksmais, ir liks džiaugtis jei dar neapspjaus. Ir tik pabandyk sudrausminti. Tikra pekla užvirs. Na aišku sumurdyti tokį į sniegą būtu vienas malonumas, bet aš neturiu nei jėgų nei noro lakstyti paskui vieną iš tų mažių kol jį pagauni (Juolab kad labiau pasižymiu ištverme, o ne greičiu), o paskui dar sulaukti moralo iš kokio praeivio, kad vaikų skriausti negalima. Aš nesakau, kad VISI vaikai tokie, tiesiog problema tame, kad tokie kakos kurie šitaip elgiasi labiausiai ir krenta į akis.

Televizija.
Nes dabar turiu internetą ir prie jo sėdžiu kiauras dienas. Seniau mintinai žinojau ką ir kada ordo per Discover’į. Dabar net Mythbusters nebepažiūriu.
Kaip tai galėčiau nesėdėti prie kompo? Čia ne aš kalta, čia aplinka kalta >:C *bando tesintis* *nepaviyksta pasiteisinti* * nusivilia*

Žodžiu. Dėl to “Seniau viskas buvo geriau” požiūrio  jaučiuosi kaip bobutė.
Seniau aš buvau geresnė.

Beje, mano fursona (Kuri gyvavo dar daug metų prieš tai, kol sužinojau, kad tokie dalykai kaip fursonos egzistuoja XD) irgi pasikeitė. Kadangi aš ją naudoju savo doodle’škuose komiksiukuose, kurie glūdi paslėpti nuo pasaulio ir yra skirti tik man pažiūrėti kiek patobulėjau per nežinomą laiko tarpą (Nes nesirašiau datų >.<), tai jinai nuolat truputį keičiasi, bet esmė ta pati. Balta katė, rudi plaukai, mėlyna apranga, ir melsvo atspalvio akys.
Štai pavyzdys nupieštas prieš gimtadienį

(FAIL. mėnulis už nugaros, o šviesa krenta iš priekio XD)

Ir ji netrukus stebuklingai transformuosis į rudą šikšnosparnį X3 (Taip, man šikšnosparniai atrodo mieli, gražūs padarėliai. Tiesa norėčiau nors vieną gyvai pamatyti, kad galėčiau nedvejodama tai pasakyti)

*note: jinai galės pakeisti rankas į sparnus ir atvirkščiai. (Nes kažkodėl labai nenorėjau piešti kartu ir rankų ir sparnų. nežinau. Teisiog nenorėjau, ir likau visai patenkita šita dizaino versija.
*antras note: Man regis ji pamiršo kaip atgražinti sparną į rankos būvį.

Gerai, viskas. Baigiu savo burbėjimus ir kleckavones demonstruoti ir einu atostogauti n.n

Rodyk draugams

Vien todėl

Vien todėl, kad šiandien turi būti mano šventė, aš nepivalau jos švęsti. Vien todėl, kad šiandien turi būti mano šventė, aš net neprivalau būtilinksma. Jeigu šiandien turi būti MANO šventė, kokio galio į ją nori susigrūsti visi aplinkiniai?

Jaučiuosi kaip aštunkojis sulindęs į butelį, kuris vėliau buvo užkimštas kamštuku.

Rodyk draugams

Demotivated

Žiauriai tingiu žaisti su tais drakonų paveiksliukais (procrastination…) taigi jų dar nebus.
Pastaruoju metu negaliu atsispirti antimotyvaciniams plakatams (Kitaip sakant demotivators). žiūriu žiūriu ir niekaip nepabosta. Pateiksiu čia kelis vien todėl, kad išsisaugojau ir neturiu kur kitur jų kišti (ir kai kurie iš jų ITIN pabrėžia šiandieninį mano tingumą). (anglų kalba būtna, nes aš net nežadu vertėjaut, (ir taip pakankamai mokykloj visai klasei už vertėją esu).


aš dažniau išgirstu dalykus… baisius baisius dalykus…
Ir aš su juo dalinuosi vienodu entuzijazmo lygiu.

 
m-hm… *užmiega*

 


O man buvo blogiau… sapnauau mokyklą!

 

 


everything too

 

Einu toliau tingėti… dar žadėjau kambarį tvarkytis… Ei…

Rodyk draugams

Ryto (ne)gražumas

šįryt pabutisi pamačiau vaizdą, kuris nerealiai atodo vasarą ar pavasarį (kol tik neterikia eiti į mokyklą). Viskas atrodė maždaug taip.
Pro plyšelį tarp (užtrauktų) užuolaidų saulės spinduliai nuslinkę link “medinių” durų ir apšviečia savo lyškia švesa gan siaurą ir ilgą ruoželį ant jų. Pro tą patį plyšelį matėsi ryškus, šviesiai mėlyno dangaus gabaliukas. Atrodė beveik kaip spalvotas popierius dnegiantis kažką lauke. O keisčiausiai atrodė kai pro vieną užuolaidų pusę, spinduliai prasiskverbė be didelio vargo, tad užuolaidos atrodė šviesiai žalos su gėlių (dieninės užuolaidos) ornamentais, tie patys ornamentai puošė ir žalsvą sieną. Nuo tos šviesos visas kambarys buvo prisipildęs gyvybės. Štai okiais rytais norisi įsisupti į anklodę ir tuo grožėtis snūduruojant ir sapnuojant keksiukus su arbata (ar šiaip ką megstam).
žodžiu viskas būtu įdealu tiiiiik… O taip! Dabar žiema! Ž-I-E-M-A! O paprastai aš žiemos rytais (kol tik neterikia eiti į mokyklą) džiaugiosi, nes lauke baltuma su blizgesiu tiesiog trenkia į akis,  nes termometras nesijudina iš -kažkiekoC.
Na pliusas… lauke atsirado sniego, tik vienas klausimas… Po kelių valandų jis ištirps?
(Bwahahahahaha jokio paveiksliuko)


P.S
Snyyyyyynga Snyyyynga Hurray Sningti pradėjo! Suprantat? Snyyyyyynga!
P.P.S.
Vis dar nekeisiu savo numonės, nes +inė temperatūra, bet galbūt šiandien bus nors kiek žiemiškiau.

Rodyk draugams

Kai prarandi dalį savęs

Šiaip esu labai labai liūdna. Bet jau linksmesnė nei vakar.
Kai su kažkuo (mano kalba bus apie augintinį) gyveni, tarkim tuos 5, 6, ar 7-is metus. Neaišku kiek. Tas padarėlis tampa gyvenimo dalimi. Ir nesvarbu ar tai buvo meilus katinas, išdykęs šuniukas, čiulbantis paukštelis, po narvelį bėgiojantis žiurkėnas ar dar kas nors. Net jei su ta “gyvenimo dalimi” niekad nesutarei, padarėlis draskėsi ar kambžiojosi, daužė vazas ar draskė baldus, visad triukšmavo, arba graužė batus… Vistiek sunku išsiskirti.
Problema ta, kad mano “gyvenimo dalis” nemirė (nepadvėsė kažkaip negražiai nskamba). Ji ištrūko iš dėžutės kai grįžom iš veterinaro. Galėjo bent palaukti kol išgys, bet Neeeeeee, rekia sprukti, nes vaistai to-okie neskanūs. Papūgėlė suplasnojo sdavo šviesiai getonomis ir baltomis plunksnomis puoštais sparnais apsuko vieną ratą arti, kitą tolokai, per trečią ratą palatas paukštis nuplasnojo kažkur tarp juodais taškais pasivertusių kitų paukščių. Lieka tik tikėtis kad ji atsidurs pas gerą šeimininkę(ą), kuri(s) tęs paukštelio gydymą ir rūpinsis juo (tiksliau ja).

susipažinkite - baltas taškelis tarp juodų paukščių… tai yra, Čiki.

Rodyk draugams

bet gi aš mėgstu lietų!

Lyja dideliais lašais, jie leidžiasi ant mano galvos, ant madžių, ant kelio, į balas… Ant atidaromo mijos lango…
  - Na ir lietus. - atsidūsta mintis
  - Kas tau nepatinka? - atsakau
  - Che - piktai nusišypso - pajusi parėjusi.
Pareinu, lyg ir nieko. po 10 minučių sudirgsta oda.
  - Čia nuo lietaus? - paklausiu, nors žinau atsakimą
  - Blogai, ar ne.
  - Siaubinga, gi aš… mėgstu vaikščioti per lietų.
  - Žmonės. - atsidūsta Mija.
man per liūdna, kad kalbėčiau. O Mija jau vistiek uždarė langą.


Nesinori šaukti ant viso pasaulio, nesinori nieko daryti… Šiandien nebus apibendrinimo, nes sunaikintas dar vienas gyvenimo džiaugsmas… Taip yra jau seniai, bet aš tik dabar tepastebejau. Kasdien jų sunaikinama vis daugiau…
Gerai užteks, ryt bandysiu sugalvoti ką nors linksmo.

Rodyk draugams