BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

bobulytiški bambėjimai

Sėdžiu ir mastau, kad mano vaikystėj (Kuri dar lyg ir nesibaigė, tai laikykim vaikyste amžių nuo kokių 6 iki 12 metų) viskas buvo geriau. O kuo geriau? Va kuo:

Ledais.
šakės su šakutėm kokius skanius ledus buvau radusi, dabar čiū baba. Gerai kad nors keturspalvis “Jokeris” atsirado, bet buvo dar viena, geresnė, jo versija. Vanilinis ledas su keturiuom vaisinėm juostelėm. Omnomnom…

Spanguolėm su cukrum.
Jos irgi padarė dingau. Buvau dar radus,  lygtai vasaros pradžioj, skanių spanguolyčių išvoliotų saldžiame cukruje ir uždarytų gražioje dėžutėje. Bet tokį stebuklą tik kartą per metus berasi, nes aš kol radau tas spanguoles praėjo irgi gal kokie metai… O radau jas kanceliarinių prekių parduotuvėje. Na ką, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, bet daugiau man to arklio niekas ir nebepakiša. O tokioj pat gražioj dėžutėj dabar gilių kava… O kava man ne prie širdies. (Aš ir taip turiu gebėjimą atsispirti miegui per visą naktį, jei reikia.)

vaikais.
Vardan didžiojo aštuonkojo ir visų jo čiuptuvėlių! ar visur vaikai taip iš… iš… (Nežinau kokį žodį pritaikyti D:)… Išnegerėjo? Einu iš mokyklos, ir girdžiu kaip kažkokie septymečiai pypliukai demonstruoja savo “rusų kalbos įgūdžius”. Arba geriau, nors pasakyk ką dabar kokiam pradinukui, palydės tave keiksmais, ir liks džiaugtis jei dar neapspjaus. Ir tik pabandyk sudrausminti. Tikra pekla užvirs. Na aišku sumurdyti tokį į sniegą būtu vienas malonumas, bet aš neturiu nei jėgų nei noro lakstyti paskui vieną iš tų mažių kol jį pagauni (Juolab kad labiau pasižymiu ištverme, o ne greičiu), o paskui dar sulaukti moralo iš kokio praeivio, kad vaikų skriausti negalima. Aš nesakau, kad VISI vaikai tokie, tiesiog problema tame, kad tokie kakos kurie šitaip elgiasi labiausiai ir krenta į akis.

Televizija.
Nes dabar turiu internetą ir prie jo sėdžiu kiauras dienas. Seniau mintinai žinojau ką ir kada ordo per Discover’į. Dabar net Mythbusters nebepažiūriu.
Kaip tai galėčiau nesėdėti prie kompo? Čia ne aš kalta, čia aplinka kalta >:C *bando tesintis* *nepaviyksta pasiteisinti* * nusivilia*

Žodžiu. Dėl to “Seniau viskas buvo geriau” požiūrio  jaučiuosi kaip bobutė.
Seniau aš buvau geresnė.

Beje, mano fursona (Kuri gyvavo dar daug metų prieš tai, kol sužinojau, kad tokie dalykai kaip fursonos egzistuoja XD) irgi pasikeitė. Kadangi aš ją naudoju savo doodle’škuose komiksiukuose, kurie glūdi paslėpti nuo pasaulio ir yra skirti tik man pažiūrėti kiek patobulėjau per nežinomą laiko tarpą (Nes nesirašiau datų >.<), tai jinai nuolat truputį keičiasi, bet esmė ta pati. Balta katė, rudi plaukai, mėlyna apranga, ir melsvo atspalvio akys.
Štai pavyzdys nupieštas prieš gimtadienį

(FAIL. mėnulis už nugaros, o šviesa krenta iš priekio XD)

Ir ji netrukus stebuklingai transformuosis į rudą šikšnosparnį X3 (Taip, man šikšnosparniai atrodo mieli, gražūs padarėliai. Tiesa norėčiau nors vieną gyvai pamatyti, kad galėčiau nedvejodama tai pasakyti)

*note: jinai galės pakeisti rankas į sparnus ir atvirkščiai. (Nes kažkodėl labai nenorėjau piešti kartu ir rankų ir sparnų. nežinau. Teisiog nenorėjau, ir likau visai patenkita šita dizaino versija.
*antras note: Man regis ji pamiršo kaip atgražinti sparną į rankos būvį.

Gerai, viskas. Baigiu savo burbėjimus ir kleckavones demonstruoti ir einu atostogauti n.n

Rodyk draugams

Puodelis minučių su drakono kubeliais

Puodelis minučių

Tai štai.

Jau kažkada minėjau, kad pereinu į gimnaziją. Perėjau ir… Toliau nesidžiaugiu. Tiesa pasisekė, su buvusių klasiokių pagalba, pakliūti į klasę kur beveik visi žmonės pažįstami nors kiek, tačiau toliau nelabai tėra kuo džiaugtis. Nebent pavadinimu dar. Gabijos gimnazija - Ugnies deivės gimnazija. Nors man, kaip ne tokiai jau ir ugningai asmenybei, daug labiau tiktu Pavasario vidurinė, nes… nežinau. Ne taip ugninga.

Ir štai ką pasakysiu apie pamokas:
Dailės pamoka - milijoną kartų nuobodesnė, negu vidurinėj buvo.
Lietuvių pamoka -maždaug tas pats kaip ir buvo. mokytoja gera, dėsto gerai, vertina griežtai. Žodžiu gera pamoka, jei nepamiršti namų darbų padaryti.
Matematika - Košmaras. Mokytojos balsas eina per smegenis, ji neleidžian et uždavinio vieno perskaityti susikaupus - būtinai turi ką nors pasakyti, kol dar net neįpusėju (o aš skaitau tikrai ne lėtai). Uždavinius spręsti reikia greitai kaip mūsų klasės genijai (Yra tokie du ar trys vunderkindai). O šaukti sugeba kaip niekas kitas. Pasiilgau senosios matematikos TT.TT
Technologijos - Man gerai, kol negaminam valgyti.
muzika - Gera mokytoj ir pamoka nebloga, tik kad didelė dalis klasės nemoka užsičiaupti, net kai nedainuojam.
Kūno kultūra. - Totalus ir visiškas nuprotėjimas. Aš niekad nebuvau fiziškai stipri ar ką nors, bet labai jau lengvutė ta kūno kultūra. Žinau kad Pavasario vidurinė - sportinė mokykla, ir viską, bet tikrai tikrai tikrai tikrai nuvylė mane šioje vietoje. Be to kai šilta negalėsim bėgioti ratų aplink kalnelius ir tvenkinėlį. Štai ir nuplaukia mano mėgstamiausios kūno kultūros pamokos.
chemija - Viena pamoka dėl kurios aš džiaugiuosi neišpasakytai. Pamoka tai nuostabi. Atėjau kaip dundukė, nes chemija mums buvo neišaiškina visai. Dabar šį bei tą suvokiu kai kažką naujo mokomės, bet senuose dalykuose vis tiek nesigaudau, nes nekartojom TT.TT
Informatika - kaip nieko nesimokėme, taip nieko ir nesimokome. O gaila.
Etika - … (Man dar reikia ką nors sakyti?)
Rusų - Nematau didelio skirtumo. Gana neblogai mokomės, plius tenka rimtai žiūrėti į žodžų mokymasį. YAY.
Fizika - Išdėsto gerai, bet nuobodoka. man Labiau patiko Pavasary, ten išdėstydavo ir gerai ir idomiai, ir uždavinius  buvom įpratę turbo greičiais spręsti.
Anglų kalba - Visad buvo lengva, dabar dar visai nulengvinta.
Istorija - Iš kurios visada būna klasės valandėlė. Atėjau ir visiškai nebemoku istorijos. Niekas nesiklauso, ką kalba mokytoja, o ji be to 40 minučių praplepa apie mūsų klasės reikalus (Auklėtoja, matot). Taigi iš naujų temų mokų gražų apvalų nuliuką.
Ekonomika - Visa pamoka yra tik “eee…” nes mokytojos toks kas antras žodis. Dar neįdomiau tas, kad istorijos mokiausi ir vidurinėje, ir čia, kai kiti, kas ėjo iškart į pirmą gimnazijos klasę tesimoko vienerius metus.
Geografija - Tiesiog neįdomios temos dabar. kitkuo neturiu kuo skųstis.
Biologija -YAY įdomi pamoka kuri, PAGALIAU dorai išdėstoma.

Plius klasė labai jau nesubrendusi. Bet gal jų nedarbes atidėsiu kitam kartui.

O dabar zodiakins drakoniukas Šiauliukas, uoj, Šauliukas:

Rodyk draugams

Pirkite mėsą parduotuvėse, padėkite gyvūnam

Turbūt pamčiau patį didžiausią epiškiausią ir dar bilekokiausią FAIL.

omg, turiu galvoje OMG. Eu žmogai? “to all you hunters who kill animals for food shame on you; you ought to go to the store and buy the meat that was made there, where no animals were harmed“? (vertimas, jei kam reikia “visiems jums medžiotojams kurie žudo gyvūnus dėl maisto, gėda jums (gėdykitės); jūs turėtumėte nueiti į parduotuvę ir  pirkti mėsą ten, kur nebuvo nuskriausti jokie gyvūnai”)
kartočiau tą frazę mažiausiai milijoną sykių.
Ne rimtai, ten gyvūnų nieks neskriaudžia… nežinau ar kada mačiau kad parduotuvėj, tarkim paskerstu kialę, ar ką nors, tai reiškia neskriaudžia gyvūnų (na jei aš klystu  pataisykit). Aha, bet kaip mėsa atsiranda parduotuvėse? A? A?
Kas dar nežino iš kur parduotuvėse atsiranda mėsa? Na jei jau nežinot pagoogle’inkit, pablogerinkit.
Išvis, medžioji dėl maisto, tai gal bent netenka milijono E su skaičiukais gaut lėkštėje?
Kur žmonija ritasi? <-_-> *sigh* Bėje,  o aš ar skaitausi prie tų baisių medžiotojų, jei valgau kaime papjautus gyvulius? *skundžiasi pernelyg “miestietiškų” žmonių durnumu*


have fun


P.S. FAIL’as pajamtas iš Cha.lt

Rodyk draugams

Džiaugsmas plūsta per kraštus (ironiškai)

AAAAARGH!!!!! *spardo nuvažiavusį stogą*. Esu ganėtinai susierzinusi, ir ne dėl gyvūnų ar kažko o dėl… na šiaip nežinau dėl ko. Tiesiog visą dieną nuotaika kintai maždaug taip : Tokia kažkokia, kad net jei kas per galvą su plyta vožteltu nepastebėčiau, paskui pikta, paskui žiauriai pikta, paskui pusiau pikta pusiau noriu žliumbti, paskui biški pikta, bet nusiminus, paskui grįžtu į pradinę stadiją ir panašiai taip cirkulioju. O baisiausia, kad jau keturias dienas ieškau savo komiksų sasiuvinio ir niekaip nerandu. Išbandžiau ir “kur aš slėpčiausi jei būčiau sąsiuvinys” techniką. Nepadeda!!! Šitaip negalima, aš tik nupaišiau ir prapuolė.
  Mano padarėliai verks jei nenupaišysiu kas bus toliau, o to nupiešti negaliu, kol neturiu sąaiuvinio su ankstesniais nuotykiais. Matot kaip verks?


Jei kam neaiški mano nuotaikia, pateikiu dviejų paveiksliukų komiksiuką apie ją.


Rodyk draugams

Kiber/techno gyvenimas

Neseniai buvau Šventojoje. Ant pripučiamo čiužino lingavausi jūroje. Malonu, išskyrus tuomet kai didesnė banga teškia į veidą sūrų jūros vandenį, bendraiu ir tai buvo smagu.
Išlipau iš jūros visai pamiršusi miestą ir technologijas. Staiga į mechaninį pasaulį mane sugražino kažkoks žmogėnas maigantis telefono mygtukus.
Užkniso. Užkniso visą dieną sėdėti prie kompiuterio ir neiti į lauką, nusiboso spoksoti į televizorių be jokios prasmės. Bet ar lauke žmogus gali būti bala žino kas su n kiekiu gyvybių? ne! Tai gal ten gali pamtyti sprogimus, juokingai besielgenčius žmones, dar ką nors? Ne! Na gerai juokingai besielgiančius žmones galima pamatyti.
Nekenčiu savęs, už tai kad neturiu valios. Nekenčiu televizoriaus ir kompiuterio, kurie mano valią tik mažina.
Bendriau, aš dar neperžengiau ribos, nors jau arti to. O kai kurie tiesiog negali gyventi be kompiuterio ar televizoriaus, o dar daugiau žmonių išprotėtu be mobilaus telefono (vien dėl SMS’ų ).
Šitame kiber/techno pasulyje gerokai sumažėjo to kas gražu ir gera.
Aš noriu (vėl) atsisėsti į vežimą kurį traukia arklys ir jausti vežamo šviežio pieno šilumą.
Aš noriu (vėl) atsisėsti ant suoliuko parkelyje ir prisiminti kaip vaizduotėje kai buvau mažesnė asigaudavo akmeninis arkliukas.
Aš noriu (vėl) pažaisti šašėmis arba šachmatais tame pačiame parkelyje (o tie žaidimai dideli)
Aš noriu (vėl) nueiti į ledainę senamiestije pusę kelio (gerai visą kelią) kikendama.
Bet.
Niekur nevažiuosiu su jokiu vežimu ir arkliu, nes tokių pas mus kaime (pagalvokit KAIME) nebėra.
na… arkliuką “atgaivinti” galiu, bet kiber/techno pasaulis manęs nenori išleisti (t.y aš nenoriu “išeiti”).
Neturiu su kuo žaisti šaškėm arba šachmatais.
Vienai eiti į ledainę nuobodu.
Va. Pagalvokit visi kber/techno pasaulio gyventojai, ar nėra malonesnių užsiėmimių negu spoksoti į televizorių, maigyti telefono mygtukus ar sėsėti interneto nuobodybėse. Bendriau kas aš, kad kad šiati jums aiškinčiau(?), gi aš pati prie šito prisirišusi.
Viskas! spjaunu *tfui* į šitą kbie/techno nesamonę. Ryt nauja diena ir naujas gyvenimo “knygos” lapas, o galbūt ir visai naujas tos “knygos” skyrius.  Bent jau jegu viso šito nepamiršiu -_-’.



išsiliejus kažkaip ramiau pasidaro…

Rodyk draugams

Nepavyko - pagirk

Eisiu iškart prie reikalo.
Kaip manę erzina tie, kurie padaro ką nors gerai (nupaišo gražų piešinį, parašo įdomią istoriją, pasiūną ką nors gražaus) ir sako, “kaip negražiai nupiešiau”, “kokią neamonę parašiau”, “čia labai bjaurus darbas” ar panašiai ir tikisi pagyrimo. Seniau aš irgi taip darydavau, dabar ne, jeigu man patinka tai ką aš padariau, taip ir sakau. Aišku neparadedu pūstis “žiūrėkit koks nerealus darbas” , pasakau, kad neblogai pavykęs. O jei nepavyksta kas nors nepuolu visiems rodyti ir laukti paskatinimo ir pagyrimo. 
Šiaip mano paveiksliukai nėra labai gražūs, ir išvis su šituose blog’uose rodomais kitų darbais neturi galimybės lygintis, bet nėra jie ir prasti. Turiu savo stilių (kažką panašaus į pusiau karikatūras) ir mėgstu paišyi kokias nors linksmas scenas, tad nebandau būti pagirta todėl, kad “mano darbai niekam tikę”. Kam patinka džiaukitės, kam nepatinka nepulkit keikti, gi visų nuomonės skirtingos, geriau sakykit ką reiktu pakeisti be pykčių.
Ir išvis, normali kritika, kur pasakoma kas kūrinyje nepatiko, ką būtu galima pakeisti ir t.t. baigia išnykti. Dabar arba šūdas, arba keleta keiksmažodžių, aišku kas nepatiko nepasakoma, na nebent kad “čia visiška totali nesamonė (Bla bla bla)”
Štai mano paveiksliukas, vienas iš triejų (kurie vieninteliai spalvoti ir dar ant lapo mano kambaryje) (nekenčiu spalvinimo)
Įsivaizduojat, aš šituos padarus pradėjau piešti dar nežinodama, kad tokie gyvena ktų žmonių lapeliose ir plačiose interneto erdvėse. Smagu. *sėdžiu patenkinta, nes nekopijavau nuo kitų, o sugalvojau pati*

(scena iš mano komiksų) Tie kas turi įkyrius visur sekiojančius brolius supranta…
Ar pagirsit, jei pasakysiu, kad šis paveiksliukas yra visiškai nevykęs ir aš nė truputi nemoku piešti?

Rodyk draugams

klausimas ar TU ką nors keisi?

Žinau, kad sakiau “nenoriu įdealaus pasaulio”, bet sakiau ir “bet šį tą būtu galima ir pakeisi”
Ok… Šiadien norėčiau pavaryti ant pasaulio. Ką reikia daryti?

1. Pasakityti tokius blogus kaip šis (pradedu pykti ant žmonių (skaityti senesnius puslapius)
2. Įsijungti muziką (Stop! jokių linksmų dainų)
3. Gerai susinervinus ir nusimins pradėti rašyti
4. Rašant naudoti daugiskaitos pirmąjį asmenį. (jei jau pyksti ant kitų, atsimink, tu irgi vienas iš jų)

(jei esi katinas turėtum atrodyti mžd šitaip, tik iššieptais nasrais)





*įsijungiu Linkin Park - what i've done ir hands held high*
Gerai, pradedam.
Pirma nevogsiu idėjos iš aukščiau “reklamuoto” Blog'o ir nepradėsiu nervintis dėl žiauraus žmonių elgesio su gyvūnais, bet viskiek ka mes su jais darome! Kas mums davė teisę štaip elgtis su dievo kūriniais! ir šia tema KURIAM LAIKUI užteks.
Kaip mes elgiamės vieni su kitais. Visada taip elgėmės ir abėjoju, kad taip elgtis nustosime. Per visą neapykantą, visą skausmą sukelta vieni kitiems, man kilo įdėja (dar viena) baigiamajam dailės mokyklos darbui kurį turėsiu daryti kitais metais (taip taip, pradėjau eiti per anksti, suprantu). Bet čia jau ne į temą. Taigi.
nekiančiame, nekiantėme ir nekesime. O kodėl? Todėl, kad kitas asmuo turi geresnį butą? Todėl kad jis/ji turi prabandesnę mašiną? TAIP! (pagalaiu nebe - NE!) prigimtis kurią GALIME pakeisti. Taip, būtent galime. Nesunku atleisti, nesunku ir atsiprašyti. Vien pavydas ir pyktis džiaugsmo nesuteiks. Pagaliau aš manau, kad laimingas ne tas kuris turi kažką, o tas kuris net ir nenori turėti. Nesudėtinga pagalvoti ar reika to kažko ar ne. Mes galime apsieiti be krūvos nereikalingų daiktų kurie skirti tik pasipuikavimui prieš kitus.
Kodėl aš rašau ne apie tai ko mes negalime pakeisti, o apie tai, ką galime? Nes jei žinome, kad kažko negalime pakesti turime pasiteisinimą, kad dėl to nieko ir nedarome. O jei žinome nėra jokių pasiteisinimų, lieka tik veikti. 
žinau, valdžia nieko nedaro, kad padarytu mūsų gyvenimą lengvesnį. o gal tai priedanga? Lengviausias būdas pasiteisinti, kad “todėl nieko ir nedarome”. Džiauguosi, kad yra tokių žmonių, kurie taip nesiteisina, kurie veikia patys. Aš ne viena iš jų, prisipažįstu. Bet aš pasikeisiu, žinau, kad kažką darysiu. Aš žinau, kad daug nepadarysiu, bet nors truputi. Tačiau man liko įstrigusi frazė iš šičia. “I'm just one persion…” kuria taria daugybė žmonių ir supranti, kad esame ne vieni.
apibendrinimas:
MES žiaurūs, bet AŠ bandysiu kažką keisti kartu su KITAIS kurie irgi kažką keis. lieka tik vienas klausimas, ar kažką keisi ir TU?

šviesa yra gėris, bet mes nesame šviesa… užtad ji yra mumyse, tik ar ją rasi?

Rodyk draugams

Švaru!?

Atsitraukusi užuolaidas žvelgiu į taikų, švarų pasulį… 
  - Tikrai? - paklausia Mija pažvelgusi pro langą
  - O kas negerai? - vaidinu nesupratusią
  - Gi nematai viso pasaulio.
  - Džiauguosi, Nes man ir tiek kiek matau, yra per daug.
  - Kodėl?
  - Nevaidink! - Susinervinu
  - Oi! ruoškitės paskaitai. - Mijos langas užsitrenkia


(iš anksto atsiprašau tų žmonių kurie taip nesielgia, nes kai pradėsiu išsakyti savo mintis galiu persistengti.)
Nekalbėsiu… tfui, nerašysiu vien apie mūsų Lietuvėlę, nes visame pasaulyje tas pats! Europa, Australija, Azija, Šiaurės Amerika, Arktis, Antarktida, Pietų amerika, Atlanto vandenynas, Ramusis vandenynas, Indijos vandenynas! kiekviena šalis, kiekviena upė, Visi ežerai, Visa žemė, ir netgi kosmosas (čia jau ne visas tik aplink žemę, bet ir tai)

Viskas užteršta! O kam tai rūpi? Niekam. Kodėl visi numeta atliekas bet kur ir galvoja “tik viena šiukšlė, čia nieko tokio”? Cha kur gi ne! Iki kol aš nesupratau, kad nukritusiam popieriui, plastmasei, stiklui, beveik bet kam reikia kelių šimtų metų suirti, kol nepamačiau ant tako puiau suirusio obuolio ir krūvos šiukšlių maišų (fui) irgi taip elgiausi! manes niekas kitaip nemokė, niekas nesakė, kad tai blogai. Dabar aš tai suprantu. O kiti? Daugelis žino daugiau už mane, bet nieko nedaro, nors galėtu. Paprasti dalykai, tokie kaip nemesti šiukšlių kur papuola, stengtis naudoti kuo mažiau elektros, gali padėti pakeist pasaulį.
Bet aš ne tik apie švarą. nors… Šiam kartui užteks. Daugiau rėksiu ant pasaulio kitą kartą.
Taigi, kaip jau sakiau atsiprašau tų kurie taip nesielgia. nors šiandien neįsikarščiavau, manau vistiek kažką pasakiau.

Rodyk draugams

Kuo mes pavirtome? (truputi persistengta… gerai Labai persistengta)

Paišinėju viską kas šauna į galvą. Netrukus pažiūriu kaip paišo kiti. Dar vienas lapelis atsiduria šiukšlinėje. Nesieku paišyti labai gražiai, tiesa sakant visai nesieku paišyti gražiai, bet vistiek nesu labai patenkinta paveiksliukais. Nevyke kažkkie. Vėl prasiveria langas. Šaunumėlis dar vienas Mijos mokymas, turbūt “nenuvertink savo paveiksliukų, jie gražūs”.
  - Matai? - Paklausia Mija.
  - Ką turėčiau matyti? - Nesuprantu.
  - Pro langą.
  - Tamsius debesis? taip. - šypteliu.
  - Gražu ar ne?
  - Debesys?
  - Puskvaiše tu, aš gi tavo mintis, kaip tu nesupranti, gi dar šiandien matei!!! - surinka
  - Aaaa! Gerai gerai nespiek. - tariu užsikimšusi ausis.
Pažvelgiu pro langą. Nieko įpatingo, prie mokyklos žaluoja beržas švelnaus žalio atspalvio lapais, Geltonuoja kiaulpienės paversdamos pievą auksine jūra, Šukčioja vaikai vaikydami vienas kitą….
  - Matau, gražu… Kaip greitai galima užmiršti. - sušnibždu, tarsi bijodama grožį išvaikyti
  - Užmiršti? Neįmanoma.
  - Hmmmm… Tiesa.
Trinkteli uždaromas langas. Dar akimirka matau Mjos akyse atsispindint visą ką ji matė,


Gal ir ruduo, bet mano temą atitinka:



“kaip to galima nepastebėti?” Giliai iš minčių verpeto išskrenda išvada ” Negi mes prie viso to taip pripratome, kad nebepastebime medžių žalumos, aukslinių kiaulpienų bangavimo, mažyčių įvairiaspalvių žiedelių ant krūmų, Drugelio sparnų raštų, džiaugsmingo vaikų klegesio?… Kuo mes tapome? Padarais kurie moka tik tenkinti tokius poreikius kaip valgis, miegas ir t.t. Bei dirbti, kad mūsų poreikiai būtu patenkinti?*gilus įkvėpimas* Nebemokame pasidžiaugti paprastais dalykais! Mes sakome, kad vaikai dar nieko nemoka, o patys mokame dar mažiau už juos! Jie moka džiaugtis tokiu pasauliu, koks jis yra, vietoj to, kad stengtusi jį pakeisti, priversti dirbti savo naudai!  Argi mes bežinome, kaip pamatyti mažus kasdienius džiaugsmus? Nemanau!” (Šitai netaikoma visiems, tk tiems kurie nebemoka džiaugtis paprastais dalykais)
uf… atsiprašau, už tokį pasireiškimą, tiesiog truputi užsivedu, kai pradedu šnekėti apie gamtą… Manau, kad išklojau tiesą kuri mane gan senai slėgė, ir artimiausiu metu tokio pykčio proveržio nebebus. Tiesiog šis tekstas turėjo parodyti, kad mes nebesidžiaugiam pasauliu toks koks jis yra ir aš truputi persistengiau, bet per daug nenukrypau nuo temos.

Rodyk draugams

cartoon violence

Žiūriu jau bala žino kiek kartų matyta animaciją. Kaip kasdien pro savo langą pažvelgia Mija. (pradedu priprasti savo mintį vadinti vardu).
  -Vėl gadini akis. - teikiasi man paaiškinti ji
  -Žinau, nebūtina prikaišioti.
  -Be to pažiūrėk kiek čia smurto! - ištiesia ranką į ekraną.
  -Dabar dar pasakyk, kad senovinėje animacijoje to nebuvo, tai išvis mano mama pavirsi.
  -Tiesą sakant buvo, dabar bent jau teisybę rodo, visi pribaladoja vieni kitus, vyksta karai, išrandami naujausi ginklai. O Senieji multikai grynas melas. Pagal juos lapės blogos, vilkai blogi, tik ir taikosi Suėsti “geraširdį, meilutį, patį geriausią ir darbščiausią pasaulyje” zuikuti - Išaiškina.
O nuo žodžio “geraširdį” pradeda maivytis. (vadinasi visi šie žodžiai tik šiaip, “ant bajerio”). Nesusilaikau nesjuokusi.
  -Taip ir įskiepijama vaikams, kad varlės besimaivančios niekšės, lapės bjaurios apgavikės, o vilkai Žiaurūs monstrai. vadinasi juos reikia iššaudyti ir apsaugoti “vargšus, meilučius, gražučius” Zuikelius -Dabar aš pasimaivau pradėdama nuo žodžio “vargšus”
Mija nusišypso ir uždaro langą, matyt ir vėl supratau ką reikia.


“Taip “cartoon violence” kur gi ne” Galvoju pašaipiu tonu (Dar ir taip galima?) “taip jau yra, kad visos tos nesamonės, kalamos vaikams į galvas netgi per pasakas… Visur plėšrūnai blogi (na gerai beveik visur). Lieka tik pasidžiaugti, kad aš ne vienintelė, kuriai patinka gyvūnai ilgais nagais ir aštriais dantimis.”
Pasiėmusi lapelį paišau dar vieną ateivį su nasrais, nagais ir ragais.

Rodyk draugams