BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mano diena praėjo paprastai:

Šįryt pasižadinau pusę penkių, bet iškart nulūžau. Dar pamenu kad lygtais buvau pabudus ir dangus buvo toks raudonas raudonas, taip ir nesuprantu ar sapnavau ar ne.
O viso to esmė buvo išeiti pavarlioti, kol dar žmonija miega, deja tas faktas, kad nulūžau, labai man sukliudė, mat atsibudau tik apie septintą, o tada mama jau buvo atsikėlusi ir uždraudė išeiti iš namų. Girdi - pavojinga, sako - palauk kol prašvis biški.
laukiu laukiu, o kai prašvito ir visas noras išeiti dingo. Dangus apsiniaukęs, galva nuo neišsimiegojimo skauda, veikti ką nėra, miegas nebeima. Pasinervojau, pasinervojau, pasėdėjau prie kompo, teliko ir vėl kompo. padėjau klasiokei/kaimynei su namų darbu ir iki to laiko jau spėjo sutemti taigi išėjau į lauką.
Vis tiek buvo apsiniaukę, plius nesitikėjau šiaurinio vėjo, kuris gerokai ataušino mano neapsaugotą galvą (kol suvokiau kapišoną užsimesti). Apėjau kelias krautuves, radau draugei Kalėdinę dovaną, dabar reikia ieškoti dar kitai draugei.
Ryt planuoju didžiąją apsipirkimo dieną. Reikia nusipirkti atmintuką, dovaną draugei, dovaną kitai draugei, vokų, galbūt pašto ženklų, spalvoto popieriaus, dovaną pusseserei, dovaną vienam šuniui, dovaną kitam šuniui, dovanų katinams (Čia nebūtinai, nes išeičiau į bankrotą, nes katinų kaime gal 8), Dovaną pusbroliui… Na gerai, dovaną pusseserei ir pusbroliui galiu atidėti, kadangi dar nenusprendžiau ką pirkti.
Šiandien besėdėdama prie stalo sugalvojau blogo įrašą apie reklamas, ir atėjo mintis, kad jei popsinės dainos man nepatiko seniau, tai dabartinių kūrėjus neretai norisi įmūryti į sieną. *apverkia nupopsėjusias grupes*, nors nesakau kad visos dainos/grupės yra siaubas neišpasakytas, bet vis sunkiau ir sunkiau ryte įsijungus radiją išgirsti smagių dainų virtinę. Jeigu pasitaiko kokia viena kita geresnė, tai verta pasidžiaugti (Šiandien vos nenutrenkiau radijo nes išgirdau vieną dainą kuri man buvo įsiėdusi į smegenis ir kiaurai, o kitiems tai buvo hitų hitas, atrodo kvaila, bet kai pasitaiko tą pačią dainą per dieną išgirsti 3 - 4 kartus, jau darosi bloga)
Gal gale išsimaudžiau, namų darbų atidėliojimas mane atvijo prie kompo, nors turiu tik pusantro namų darbo.
Žodžiu, taip praėjo mano diena. O kaip praėjo jūsų?

P.S.
Kodėl aš pasiilgau kaimo:
1. pusseserė (Kurios nuotraukos tingiu ieškoti XD)

2. Žieminis Lakis (kuris būna ir vasarą, tiesiog žiemą neištepa drabužių purvu):

Na bent ir pagalvok koks atsitiktinumas - lietuviškai pavadintas už tai, kad daug lakė, o angliškai tai reikštu, kad jam turėtu sektis

3. Kačiukai (Šita vada dingusi, bet yra kita):


“Oh noes! mus paparacina!”

Rodyk draugams

Vien dėl lapų

Vien dėl rudens nusprendžiau pakvailioti.
Rašyti įrašą ne paprastai, o paeiliuoti.
Ir pasijuokti kad čia ilgai jau nebuvau,
Gal patingėjau, gal paprasčiausiai pamiršau.
Šiandieną piešinių nedėsiu.
Aš jų, turiu, tačiau per daug.
Galbūt dar kiek ir pailsėsiu
O gal sugrįšiu jau tuojau.
Seniai mačiau ką žmonės rašo,
Ką skaito, žiūri jie kartu,
Bet niekas grįžti čia manęs neprašo,
Ir net nelaukia gi turbūt.
O man  tai kas - aš vėl žiūrėsiu sau pro langą,
Tik šįkart į rudens lapus,
į giedrą rudeninį dangų
Ir debesis baltus baltus.
Vien tik dėl lapų geltonų
norėjau parašyti,
kad rudenį labai gražu
Ačiū tiems, kad atėjot paskaityti.

Rodyk draugams

Tobulai nuobodi nesąmonė

Matot, vis artėja mano gimtadienis. 15 metų. Tikiuosi, kad neprieis ir neprivažiuos giminių ir nepriveš dovanų ir pinigų ir visokio šlamšto. Tikiuosi, tėtis vėl nesugalvos, kad man reikia baisiai brangios dovanos (Jei taip ir toliau kada nors jis man padovanos nuosavą namą >_<). Ir tikiuosi nenuspręsim niekur važiuoti.
Išvis. Norėčiau atsibusti anksti ryte, pavaikščioti mieste, vėliau nueiti  kavinę, ledainę, ar dar bilekokį biesą, kur nebūtu per daug žmonių, užsisakyti ledų porciją. paskui šiaip nuveikti kelis dalykus. Pasišnekėti su drauge, pasidžiaugti viena iš paskutinių vasaros dienų, nusipirkti kokią gerą knygą ir ją iki vidurnakčio skaityti.
Tiesą sakant geriausia jei kas nors man ką ir sugalvotu padovanoti (nors geriau nesugalvotu), tai knygą.

Bet pagalvoji, tiesiog neprotinga norėti tokios idealiai nuobodžios dienos. Gi galiu visą tai nuveikti betkada, tačiau tingiu. Dabar kodėl būtent turėčiau per savo gimtadienį netingėti?


Juolab kad nemiegu naktimis.

Rodyk draugams

Kaimas

Atsiprašau, kad neparašiau anksčiau ir nepakomentavau įrašų.
Buvau kaime. Vėl. Pragyvenau visą savaitę. Pamastyti galima, kas gi ten gero. Taigi turiu jums kelis klausimus.
Ar kada nors girdėjote, kad sakus kramsnoti seika?
Ar pastebėjote kad eglės sakų skonis kitoks nei, tarkim, vyšnios sakų?
Ar suvokėte kokios skirtyngos visų iki vieno gyvų padarų charakterio savybės?
Žinot, turėčiau dar milijoną klausimų, bet noriu pasakot kitką (nes dabar pirma antra nakies).
Eglės sakai aitroki, ir vos vos kartūs. Katė, du katinai, kačiukasir dar kaimynų katė su trim kačiukais yra šiek tiek daugoka. Vienintelis ryžas katinas (vardu Mikis, bet juokais vadinamas tanku arba Mikolajumi Peliaiagaudžiu Kačioniu) atrodo visai kitaip nei kiti trys mūsiškiai, be to jam patinka būti fotografuojamui. Va nuotrauka:

O kiti kačiai fotoaparato bijo.
Dar galėčiau rašyti kodėl kaimas užknisa… Bet čia ne apie tai.

Rodyk draugams

Nieko negalvoti

Gerai, smegenys pakrautos, nesamoningi rašymai pabaigti, laikas parašyti ką nors įdomesnio.
Užsimerkiu, pasidaro tamsu tamsu, prieš akis susikuria įvairūs vaizdinai. Šį kartą man jų nereikia, noriu ramybės. Jaučiau kaip žingsniai dungsi į kietai sutryptą ir išvažinėtą smėlį. Atsimerkiu. Vaizdiniai išnyksta, mintys pamažu nurimsta, pro šalis šmėžuoja eglės, pro tankias jų šakas ir storokus kamienus matosi laukas už jų. Bet aš ten nežiūriu, susitelkiu ties horizontu. Kelias trumpas, bet man turi jo pakakti, nes baigiu nusileisti nuo pirmosios kalvelės. Viskas. Girdžiu vėją, eglių šakų šlamėjimą, savo žingsnius. Viską pamirštu. Viskas ką matau nebepasiekia mano minčių, viskas ką girdžiu irgi. Minčių nebelieka, tik tuštuma.
Kad ir kaip stengčiausi niekaip neprisiminsiu ką tuomet galvojau, nes to nedariau. Viskas ką atsimenu tik vaizdas, tik takelis kurio aš einu kai noriu viską pamiršti. Tikiuosi, kad tas takelis liks kaime ilgai. Ir suolelis takelio pabaigoje prie žvyrkelio ant kurio negalima sėdėti, nes “partrenks mašina” (tik kažkaip niekad nemačiau kad mašina pasuktu į žolyną link stulpo, juolab, kad mašinos ten važiuoja tik kelis kartus per dieną, o ir tos girdisi kai dar yra toli, toli).
O man patinka ten sėdėti, aš pasakau, kad eisu link žvyrkelio ir atgal, o ištiesų nuėjusi minutėlei prisėdu ant suoliuko. Ten irgi nereikia apie nieką galvoti. Ten nėra jokių įspudingų upių, ežerų medžių ar uolų, matosi tik nuvinguruojantis kelias, žolynas, pora kaimynų medžių ir kokių nors grūdų laukas, bet ta vieta savotiškai graži. Ten gera nieko negalvoti, kai saulė šviečia į veidą pro baltų debesų tarpus.
Patarčiau visiems susirasti vietą kur galima nieko, NIČNIEKO negalvoti. Ir ten pa… pa- nieko negalvoti, nors tai trunka trumpai, ir netrukus bet koks garsas priverčia ką nors pagalvoti, bet trumpam ištuštinti savo galvą verta.


Tik eiti… Ir nieko negalvoti…

Rodyk draugams

Egzistavimas (gyvybė)

Dar prieš kelias sekundes sėdėjau prie kompiuterio be jokio tikslo. Tuo metu aš neegzistavau, buvau tik pilkas išblankęs šešėlis, kuriam netgi pačiam buvo tiesiog bloga nuo to neegzistavimo, nebuvimo.  Vis dėl to, net ir būdama pilku šešėliu jaučiau. Jaučiau kaip nuo kaimynų muzikos po kojomis vibroja grindys. Jaučiau šaltą vėją pučiantį pro atvirą langą ir judinantį užuolaidas. Jaučiau, kaip to vėjo pajudinta plunksta palietė mano ranką. Bet man nerūpėjo. Kaip nerūpėjo ir tai, kad lauke debesys uždengė saulę. Nerūpėjo, kad gali prapliupti lietus. Niekas nerūpėjo.
Tuomet užuodžiau neseniai nupjautos žolės kvapą. Ji atsidavė kaimu ir vasara. Kvepėjo prisiminimais. Aš vėl pradėjau egzistuoti.
Kartais, kad nebebūčiau niekuo, man reikia daugiau negu vieno garso, kvapo ar prisilietimo. Kartais reikia matyti gyvybę. Malonu ją stebėti. Žiūrėti, kaip viskas juda, kaip tas viskas atrodo.
Gyvybė tai ir yra judėjimas. Begalinis, niekad nesustojantis. Ir kai ją matau pasidaro taip gera. Nesvarbu ar matau katę lipančią medžiu, ar vaikus žaidžiančius su šunimi, ar skrendančius paukščius, ar tiesiog linguojančias medžių šakas, vistiek tai yra gyvybė.
Kiekvienas padaras. Kiekvienas organizmas. Viskas gyva, bet kartais mes į tai neatkreipi ame dėmesio. Lyg kiti padarai būtu tik kokie nors robotai, be jokių jausmų. O vis dėl to viskas gyvena, viskas jaučia, viskas juda. Viskas egzistuoja.
Turbūt čia vienas iš prasčiausų mano blogo įrašų… Tiesiog pastaruoju metu neišeina sudėlioti minčių. Manau po šito įrašo  bus ilgoka pertrauka, kol smegenys vėl ims veikti.


(Gyvybė, paveiksliukas iš paveiksliukų)

Rodyk draugams

Aš NENORIU įdealaus pasaulio

Ar daug kam būna tokių momentų, kai lakas tarsi sustingsta, kai pamiršti visus rūpesčius, kai būna taip gera ir ramu? Atrodo, kad viskas, kas suteikia šį malonumą liks amžinai. Vėliau supranti, kad taip nebus, bet tuo metu tai neateina į galvą.
Tos akimirkos nuostabios, nes viskas tuomet būna įdealu. Nykstančios gyvūnų rūšys vel atsigauna, karai baigiasi, bjaurūs bandymai su gyvūnais nutraukiami, visi nutyla, tik vėjo judinamos šakos švelniai šlama. Atrodo, kad visas pasaulis džiaugiasi karu su tavimi. Ir tos akimirkos lieika tarsi nuotaukos, tik mintyse, o ne realybėje.
Labai gaila, kad visa tai baigiasi. Bet jei nematytumėm, kas taip žiauru pasaulyje, niekuomet netektu pajusti tokių akimirkų.
Kodėl? Tai paprasta. Jei nežinotumėm, kas yra liūdesys, ir visas mūsų gyvenimas būtu vien džiaugsmas, mes jo nebepajustumėm, nes tai taptu įprastine mūsų gyvenimo dalimi, o ne nuostabia akimirka ar diena.


Štai todėl reikia iškęsti liūdesį ir skausmą, šaltas speiguotas žiemos dienas ir kepinančią saulės kaitrą per vasarą. Aš nenoriu, kad pasaulis būtu įdealus, nes tuomet jame nebebūtu nieko nuostabaus. (na gerai, kai kurie dalykai ir galėtu
liautis).


(puikus mano teorijos įrodymas)

Rodyk draugams

Paskutiniai metai…

Danguje, kuris ryte buvo giedras, plaukioja didžiuliai balti debesys. Jie neužstoja saulės ir nepadaro dienos nykios. Netgi atvirkščiai, įvairių formų debesys padaro dangų tokiu gražiu,… Kažkuo prmena vasara, nežinau kuo, bet primena. O vasara man primena dailės mokyklą… Čia jau žinau kuo.
  - Paskutiniai metai ką? - Paklausia Mija
  - Aaaaa! Tfu, tu man nori infarkta įvaryti?! - išsigąstu taip tyliai išlindusios Mijos. - Taip paskutiniai. - Pasakau kiek nurimusi.
  - Na nebereikės tampyti po visą miesta maišo su lenta, guašu, tušu, vandeniu… Geraiu?
  - Tiesą sakant… - norėjau pasakyti “Taip”, bet susivokiau - Ne.
  - Kas blogai?
  - Paskutiniai metai… Štai kas.
  - Gi žadėjai nerašyti, apie liūdnus dalykus. - subarė mane mano mintis (Varge, reikia ją labiau valdyti, nors… Neverta, geriau šitaip. 
Tai kur aš buvau? ak, taip.)
  - Tai ne liūdna, Tai tik nedidelis pasikeitimas, nors turiu pripažinti jis ne vienas iš linksmūjų.
  - Žinai, kad daug prarasi, bet nepamiršk, kada nors galėsite susitikti taip pat, tik be maišų su reikmenimis.
Langas užsidaro, vėl be garso.


“Žinau, ko pasiilgsliu.” tariu sau tyliai. “Pasiilgsiu baisių pasakojimų, pasiilgsiu sėdėjimo gamtoje su klase. Pasiilgsiu įvikių, kurie visus pralinksmindavo (pvz. tada kai “nusidažiau” plaukus… Pasirodo, raudonas guašas man netinka :D ), Pasiilgsiu beprasmiško spoksojimo į darbą kuris nepavyko… … …na gerai šito nelabai, Bet pasiilgsiu lietaus kuris netikėtai mus užklupdavo ir mes tūnodavom po medžiais, o grįždavom permirkę. O labiausiai pasiilgsiu nukritimo namie ant sofos po dienos su teptuku rankoje. Ir tai visai nėra liūdna, tai šilti prisiminimai.”
Nusišypsau žiūrėdama į debesis, nes kol po viso to vėl nepraeis metai, abėjoju, kad pasiilgsiu šitos nesamonės.

Rodyk draugams

Ji

Ji prisėdo prie lango ir stebi praeinančius žmones. Man irgi taip patinka, bet tik jaukiose ledainėse ar picerijose.
  - Kur jie taip skuba? - Paklausė ji
  - Nežinau, jie taip visada… - atsakiau
  - O gal žinai kas aš? - pažiūrėjo liūdnomis akimis
  - Mano mintis, trumpas prasiveržimas iš logiks ir sąmonės.
  - O kuo aš vardu? - Parsisvėrė per langą pro kurį stebėjo pasaulį.
  - nežinau, dar niekad niekaip nevadinau minčių išsiveržimo…
  -Aš noriu būti…
  -Pietūs!! - Nuskambėjo balsas iš virtuvės
 Sugirgždėjo langinės, užsivrė senovinis langas, Iš mano akių dingo ji. Keista, kaip aš nepagalvojau kur skuba žmonės, kuo vardu ta iš minčių išsiveržusi būtybė… 


“Kažin, ar dar ją pamatysiu?” Galvojau po pietų paišydama ateivius ir Gyvūnus-Žmones ant lapelių.
  - Ką čia paišai?
  -Tai, Miu, Navija, Aru, Gruodis, kažkoks ateivis… Palauk! Čia tu?
  -Mhm. - Nusišypsojo ji.
  -Mija!
  -Kas ta Mija?
Padaviau jai popierėlį.
  -Ji panaši į mane. - pasakė
  -taip, Mija, panaši.
Tiesą sakant niekuo nesiskyrė nuo mano “bičiulės”-minties išskyrus tai kad ant lapelio buvo kažkas panašaus į nevykusią karikatūrą. 


Popierėlio kopija (orginalas kažkur stalčiuje… o gal jau nebe):

Rodyk draugams