Žiūriu pro langą ir…

Ar kada nors pagalvojote, kad seniau dainose galėjai visą istoriją išgirsti, ir ryšys tai kažkos tarp žodžių, bei tarp sakinių buvo. O dabar? Ypač naujose lietuviškose nasamonėse? Nesakau, kad nėra gerų dainų, tiesiog tokias tenka rečiau girdėti.

(ką, tikėjotės daugiau?)
Have fun

Perskaičiau visus savo įrašus. Nuo pirmo iki paskutinio Ir pažvelgiau kaip pasikeičiau per visą tą laiką.
Iš pat pradžiu buvo mano pašnekesiai su išgalvota veikėja ir minčių apibendrinimas, paskui gamta, aplinka, žmonės ir jų veiksmai buvo apsvarstomi tarsi kokiame teisme, pasui išdurnėjimo tarpsnis, kai baigė išdžiūt smegenys, paskui šiaip pakvailiojimai . Viskas. Dabar prie reikalo.
  Teko pažinoti žmogų kuris bandė savę tobulinti. Susikūrė programą, ir tobulėjo. Iš pradžių aš tą žmogų palaikiau, gi reikia kažkiek tobulėti, bet paskui atsitiko toks dalykas. Žmogus ištobulėjo, beveik pasiekė savo tikslą ir… Baisiai pasikeitė. Aišku charakteris maždaug tas pats, bet kažkas paliko visiškai kitaip. Čia gal, kad aš neandžiau tobobulėti? (O gal visai ne dėl tobuliėjimo).
  Nesuprantu, kam reikia siekti tobulybės. Na gerai vienoje kitoje srytije normalu, bet visiškos, ar bent jau beveik visiškos?! Man tokie ištobulinę išvis nepatinka, o tokie su savo netobulumais labai smagūs ir paprasti, nes… na… Netobuli ir paprasti.
 Jamkim, aš nevalgau čipsų, gamburgerių, ir dar bilekokių briedų, bet tai čia ne dėl to, kad tobulinuosi, o todėl,kad i nenoriu jų valgyti (na aišku kartais tenka sukrimsti šiek tiek vadinamųjų čipsų, nesu tokia jau - NE ir viskas - iška). O kiti seiliojasi vos pamatę kur kokį nors tokį “skanėstą” O nevalgo, nes tipo, tobulinasi. Well Duh. Ten šiukšlės, bet supraskit, kad kartais ir tos šiukšlės nieko tokio (… emmm… turbūt).
 Beeet šita teorija ne viskam pritaikyta, ir gali būti kitaip, bet vietiek skau, aš ne už tobulus žmones.
 Tobulas, tobulo, tobulam, tobulą, tobulu, tobulame, tobuli, tobulų, tobuliems, tobulus,tobulais, tobuluose. Tobulai…

Netobula
Netobulai
Netobulumai
Paprasta.

Tai vatgi.

(Ir kadais nupieštas padarėlis vardu Kado netobulas)

Žiūriu jau šimtą metų nefislofavau nefilosofavau. Nemislinėjau, negalvojau, nesprendžiau ir dar bala žino ko nedariu. Kadangi bala žino, tai galvoju reikės jos paklaust, bet ji buvo užšalusi tai… Gerai daugiau nenukrypstant nuo temos paaiškinsiu kas man užkliuvo už proto.
Turbūt kažkas yra skaitęs mano blog'ą ir pamastęs “Ir dar vienas žmogus už kibo ant šito kažko”, ar kažką panašaus.
Štai pavyzdžiui, paimikim mane. Būna (tiksliau būdavo, dabar šurmulys kažkaip nurimo) Nueinu į anti-one svetaię ir paskaitau kuo one.lt blogai, o paskui mintyse sakau kažką panašau į “Kiek žmonių užkibo ant šito kabliuko” ir pasidžiaugiu, kad aš neužkibau. Beeeeet…
Paskaitau Okt blog'ą ir pasijaučiu taip beviltiškai užkibusi ant kabliuko, ant kurio visi taip ir stengiasi užkabinti.
Žinot tuos visus emo gotus fyfas pankus ir t.t. Jie jau baigia ant to “kabliuko” paspringt (neprisigalvokit, taip smarkiai už kabliuko neužsikabinau, kad priskirčiau savę kokiai iš šių ar kitų sbkultūrų (ar kaip jos ten)).
Tai va. Yra tik vienas tipas - žmonės, beeeeet galima skirstyti ir toliau. Pagrindinis paskirstymas, aišku ne rasės, tai užibę ant “kabliuko” ir neužkibę. Aš jau prisiskirčiau prie užkibusių. Turbūt. O kiti jau ir visą masalą prariję, tie skirstosi dar kitaip, tik aš, kaip jau minėjau, dar neprarijau jauko, tai ir nelabai susivokiu. Ir gaunasi man kažkaip keistai. Esu UŽKIBUSI, bet ne pakankamai, kad prisiskirčiau prie tų labi užkibusių, bet per daug, kad prisiskirčiau prie neužkibusių.
Lengviau skirstyti tik į vieną grupę - “žmonės”, ar ne?
Aišku, gali atsirasti (ir būtinai atsiras) žmonių, kurie nesutiks su mano mintimis, kitaip būtu neįdomu. Jei kas norit gudriai paprieštaraukit (o jei norit ir paprastai, tik protigai, sutarėm?), nes ištiesų norėčiau sužinoti ir kitų nuomonę.
 
užsikabinam, tirpstam ir išsiliejam, jei atsikabint nespėjam. Tik kaip tai padaryti?

Kartais geriau pamiršti eles,
Paslėpt, uždaryti stalčiuose jas.
Uždėti spyną ir užrakinti,
Pamesti raktą ir neprisiminti.

Kartais geriau išleisti eles,
Nutraukt surakinusias jas grandines.
sudegint išlydi, žaizdas jų išgydyt,
Prisiekt, kad išmesi visas tas spynas.

O kai tų spynų tau vėlei prireiks
Turėsi sėdėti ir laukt, kol jas baigs
Gaminti iš naujo, nupirkti kitas,
O paskui vėl nutraukti visas grandines.

Taigi, pasigirsiu. penktadienį pagaminau sušį (vėl), tik šį kartą išėjo kiek gražesnis ir skanesnis. vat toks:

(viską suvalgėm, tik tiek beliko fotografijoms)

Tai va. Vakar atisbudau su nerealiai gera nuotaika. Bla bla bla ir grįžtu iš parduotuvės su dviem šokoladais. Lauke minusinė temperatūra, saulė šviečia lyg norėdama atsigriebti už visą žiemą per kurią slėpėsi už debesų. Su didžiasu smailu kokiu tik begalima įsivaizduoti einu namo kone pasišokinėdama, stengiuosi neskubėti. Staiga per mintis prabėga jau kartą ištarta frazė “Šiandien niekas man neglėtu sugadinti dienos”. Praėjusį kartą, kai ištariau tą frazę, ji suveikė kaip koks užkeikimas, ir visa diena tiesiog net nesugedo, o išvis, supuvo. lao ko kiaš kvai*. Bet vakar taip nutikti negalėjo, aš buvai pernelyg laiminga. Aš ėjau ir stebėjau skubančius žmoniuses, o pati ėjau tik tiek, kad nestovėčiau. vos vos vilkausi, nes stebėjau pasaulį. Mano diena buvo spalvotesnė negu šios linijos:

Ar šis šešėlis

*Lao ko kiaš kvai (kartokite garsiai kol suprasite, kad sakote o kokia aš kvaila)

Beeet vistiek visa nuotaika popiet subjuro. Nežinau, čia ar aš nepastovi, ar ta mintis tokia, ir man nelabai rūpi. Ir išvis, ne apie tai težadėjau rašyti, taigi prie reikalo.
O gal nes tik kažieno žaisliukai? gal mes tik kompiuterinis žaidimas? o gal mes tik sapnuojame šį gyvenimą, o kai sapnuojame, tai ištiesų gyvenam. Gal mes tik sapnuojame gyvenimą, o pabundam kai mirštam. O gal mes tiesiog žaidžiame gyvenimą? Kuriame vieną didelį spektaklį? Jis baigsis, kai nebeliks žmonijos, o kažkokios ateivių civilizacijos pasijuoks iš mūsų kaip iš komedijos ir patys toliau vaidins savajį spektaklį. Gal mes tiesiog įprausti į kažkokius apvalkalus būname tampomi už virvučių kurių nematome? gal… Ne?
gal tiesiog norim įsivaizduoti, kad nieko nevyksa? Kad neartėja spektaklio pabaiga? Kad pro langus nematome stovinčių dirbtinių medžių? Kad parduotuvėse nesipuikiuoja ant laboratorinių stalų užauginti vaisiai? Gal tiesiog tikimės, kad taip nėra?…

(gal įsivaizduojame, kad mobiliųjų televonų ekranuose matome tikras gėles… (nors šiaip jos plastmasinės))

Tiesiog nežinau. Tačiau žinau ar nežinau nesvarbu, kai noriu paprasčiausio dalyko.
Palinkėti jums visiems saulėtų dienų, kad šypsotumėtes ir nesakytmėte, kad dienos niekas negali sugadnti, nes patikėkit, visada atsiras tokių, kurie mokės jums sugadinti dieną, o tik jūs ją galite praskaidinti, pamiršti viską kas blogai ir plačiai nusišypsoti visam pasauliui.
Linkiu jums pačios geriausios dienos ir pačios šviesiausios saulės.

Have fun

Ir skaudžiai. O ypač tie su mažais lenktais spygliukais, kuriuos taip sunu ištraukti. Bet kai kaktusai pražysta tikrai nesigailiu. O žmonės irgi spygluoti, irgi žydintys… Visai tokie kaip kaktusai. Tik tiek, kad kai kurie žmonės žydi nuolat, kiti stengiasi paslėpti spyglius, trečių žiedų mes nematom ir t.t.
Pas mane ant palangės stovi išsirikiavę kaktusiai. Pripratau prie jų. Išmokau nesusibadyti rankų, tinkamai prižiūrėti. O jie man atsidovanoja žiedais. Su žmonėmis sunkau. Jų spyglių neištrauksi. reikia su jais susitaikyti ir pamiršti. Štai todėl man labaiu patinka kaktusai kurie auga pas manę ant palangės, o ne tie, kurių spyglių neįmanoma ištraukti… O gal įmanoma. Jūs man pasakykit.

nebus jokių įžangų, paaiškinančių kaip man kilo ši mintis (juolab, kad aš pati nežinau).

Įsivaizdukome tokius ypatingus šachmatus. Tarkime, kad žmogaus šachmatai yra balti (gali būti ir juodi, jokio skirtumo, bet aš sakysiu, kad balti). Baltieji pėstininkai (o jei jūs norite, tai juodieji) tai nedideli džiaugsmai, baltieji bokštai, tai naujų dalykų aatradimas, tarsi naujo pasaulio susikūrimas, baltieji žirgai - geriausi draugai, rikiai-Megstamiausi daiktai, karalienė-pats barngiausas žmogus (gyvūnas, daiktas, bilekas). karalius- pats žmogus.
juodieji šachmatai (jei brieš tai pasirinkote juoduosius, tai baltieji, jokio skirtumo). Juodieji pėstininkai (na jau suprantate) tai nedidels nelaimės, problemėlės. Bokštai - įvikiai, kai atrodo, kad žemė slysta iš po kojų (žodžiu bjaurus laikas). žirgai- didžiausi priešai. Rikiai -baimės. karalienė - labaiusiai nekenčiamas žmogus (vieta daiktas, bilekas). karliaus - laikas egzistencija , ar kažkas panašaus.
pati šachmatų lenta, tai tarsi žemės planeta.
Dabar taip.
pesimistas matys baltajį (arba jei jūs pasirinkote kitaip, juodajį) karalių ir visus kitos spalvos šachmatus. Optimistas visas savo spalvos figūas ir kitos spalvos karalių. Realistas, turbūt viską.

O iš tiesų pėstininkų nėra, visos kitos figūros tai karaliai (na, gal išskyrus bokštus ir rikius). Visų kitų karalių figūros skirtingi dalykai. Kol savo “žaidime” tu karalius kitur gali būti žirgas, rikis, karalienė, ar net pėstininkas. Visi mato pasaulį kitaip. visi žaidžią šį žaidimą kitaip. ir galų gale vistiek vienintelis ant lentos, ar net kai jos nebebus liks tik kitos spalvos karalius.

Ir šaidžiame mes tais šikmatais šachmatais nors ir nenorime.

Gero žaidimo visiems.

Kai nėra ko veikti (arba yra, bet nesinori) į galvą pradeda lįsti įvairios mintys. Pirma mintis kilo valgant vakarienę (anksčiau nekilo nes džiovinau smegenis kompiuteriu). Pardėjau galvoti. Daugelis mėgsta auginti šuniukus, kačiukus, žiurkėnus ir papūgėles, o vat aš noriu žalčiuko. tokio kuris šliaužioja ir yra žvynuotas, juodo kaino arba balto, tiktu ir baltas. Arba dreižo. Driežas irgi gerai. Tačiau dabar kaip su plaktuku per galvą vožtelėjo kita mintis. Žodis augintinis. nežinau kodėl, bet man jis asocijuojasis su narvu ir jame uždarytu gyvūnu. Tokiu nusiminusiu nusiminusiu, be šeimos ir laisvės. Ir taip liūdna pasidarė, kad nieko auginti nebenoriu.
Norėčiau draugauti su gyvūnais o ne juos auginti (brrr… auginti).
“the way of the cat” irgi geneali mintis šovusi man į galvą, prieš kokius metus kai tvarkiau savo profilį gaia online. Tik neseniai ją prisiminiau ir nusprendžiau išplėsti.
Pirmas “the way of the cat” punktas (nuo kurio viskas ir prasidėjo)
When you can't go any further - relax (kai nebegali toliu eiti - atsipalaiduok)… pripažinkit, angliškai gražiau skamba.  Kada nors padarysiu daugiau punktų ir įkišu juos į blog'ą.
Tesiam randomnes. Toks nedidelis pykčio priepuolis užėjo, tai čia trupti pasinervosiu.
Prisėdau paskaityt savo senųjų pasakų knygų kurių seniai neliečiau. Skaitau ir nervojuos.
drakonai - blogi, slibainai - bogi, vilkai - blogi, lapės - klastingos ir blogos. And it goes all BLA BLA BLA, kil the animals wich eat meat. Kai (jei) kada nors turėsiu vaiką seksiu jam pasaką kuroje geri drakonai, slibinai, lapės ir vilkai (ir galbūt geras žmogus (kažkaip neįprasta)) kovos prieš blogą žmogų… stebiausi, kaip iš manęs neišaugo plėšrūnų nekenčianti  žmogysta. *padėkoju senelio genams, Jetix'ui, enciklopedijoms, pliušiniams tigriukams ir… ir… dar bilekam* Trumiau tariant ARGH.
viskas. Paskutinė “furry randomnes” dalis aišku paveiksliukas.
Matot? gražūs. nebaisūs. nepuola mažų mergaičių raudonomis kepurėmis. Bet ne laukiniai (brrrr… augintiniai).

Kodėl žmonės (mes) iš nieko padarome kažką, o iš kažko nieką?
Kodėl mes vis rečiau šypsomės?
Kodėl gyvūnai daugeliui tik žaislai?
Kodėl džiaugmas trunka trumpai, o liūdesys ilgai neišdyla?
Kodėl aš dabar tokia pesimistiška?
Kodėl aš viso to klausinėju?

paskutinis klausimas.
Kokia gyvenimo prasmė?
Kažkada seniau galvojau nusižudyti, nes tai su kuo jau susitaikiau ar išsprendžiau tuomet buvo sunki našta. Aišku to nepadariau, nes kitaip dabar čia nerayčiau.
kiekvieno žmogaus gyvenimas turi prasmę, o jei kažkam dar jos nepavyko atrasti, jei kas nors mano kad jos nėra, kad vienintelė išeitis mirti, labai klysta. karta nežinia kur perskiačiau “jei nera prasmės gyventi, tai kokia prasmė mirti?”. Viename iš Blog’ų buvo parašyta, kad žmonės nori tik išspręsti savo problemas, o pasitraukti iš gyvenimo tai pats lengviausias būdas. Aš žinau dar kai ką. Visada yra dėl ko gyventi, jei ne dėl žmogaus, tai dėl gyvūno ar netgi augalo. Visi turi kažką, ar tai būtu draugas kuris visada išsklaido niūrias mintis, ar gyvūnas kuriam galima patikėti visas paslapti, ar senas medis prie kurio gali viską apmastyti ir jis tau netrukdys, ar net pliušinis žaisliukas kuris niekada nieko nesakys kai nori tylos.

Have fun

Tai kas nutiks rytoj, poryt bus nutikę vakar (jei ką nors supratote). Taigi, ateityje dabartis bus praeitimi (vėl jei ką nors supratote).
Įsivaizduokite. Po x- (tukstantčių) metų žmonės bus išnykę (tikriausiai patys save susinaikino). Išsivysto nauja gyvybės forma arba atskrenda ateiviai arba dar kas nors atvyksta į žemę. Tai protingos būtybės, turbūt protingesnės už žmones (Sakydama turbūt, turiu galvoje “esu isitikinusi 90%”). Naujieji žemės, ar kaip jie šią planetą bepavadintų gyventojai, arba lankytojai atranda senovinių diaktų. Oho šioje planetoje galėjo būti gyvybė. Ir šie naujieji planetos savininkai pradeda aiškintis kam mes naudojome tokius ar anokius daiktus, bando iššifruoti rašta Galbūt jie nusprendžia, kad mašinos buvo naudojamos spausti sultims, o gal, kad stalas buvo slėptuvė. Į šitai aš nesigilinsiu. Man įdomiausia, kam pagal juos buvo reikalingas šiuolaikinis menas. Ypač statulos. “Gal tai buvo senovinis laikrodis, o gal šventykla, o gal… gal…”. Man kartais kyla mintis, kad tokie dalykai kaip stounhendžas ar velykų salos statulos (Moai) buvo to meto šuolaikianai meno kūriniai. 

Tai va, viskam naujas pritaikymas

Grįžtu mintimis pora dienų atgal:
Beprasmiškai žiūriu į verdančią košę. Bandau apgalvoti kas įvyko seniai ir visai neseniai.
Pirma, aš džiauguosi, kad mano blog’ą kažkas skaito ir komentuoja. Esu nusiminusi, prabėgo dar vieni metai.
ne tik šie, jau praėjo daugybė amžių, tūkstantmečių, šviesmečių, kol susikūrė saulės sistema ir aplinkinės galaktikos, o kur dar visa visata.
karštas oras košėje plečiasi, kol prasiskiria košės paviršius ir karštas oras pliūpteli iš ten. Turbūt taip atrodė žemė, kai ji formavosi. Tuomet mano vaizduotė tampa nebevaldoma. Net nebandau su ja kovoti. Jau žinau kuo visa tai baigtusi.

( Aš prieš vaizdotę. Ji tai geltonas kamuoliukas)

Taigi, mano vaizduotė nuneša manę į košės pasaulį. Ten veržiasi Orikalniai (ugnikalniai) ir gyvena bakteriozaurai (dinozaurai) bei pienuoliai (žinduoliai). Šitaip pavadinau oro proveržius bei įsivaizduojamus košės gyventojus.
Bakteriozaurai laksto lyg pakvaišę, orikalnai vis dažnaiu išsiveržia, pienuoliai pakrikę po visą košę-žemę. išsiveržia didžiulis orikalnis, jis išpjauna kelis košės-žemės gabalėlius.
“Gerai, užteks” nusprendžiu ir pamaišau košę.
 Nusileidžia milžiniškas medinis meteoritas, jis pamaišo košę-žemę ir dingsta.
Na va. štai ir žinau kodėl išnyko bakteriozaurai. taip pat kaip ir dinozaurai, tiesa, didieji žemės milžinai turbūt nebuvo pamaišyti su mediniu meteoritu kuris paskui kažkur dingo.

Kaip dažnai būna aš vėl galvoju. “Mes esame tarsi “sims’ai (manu visi juos žinot). mus kažkas tarsi valdo. Taip, męs galime valdytis. Bet vis dėl to, mes tarsi tie bakteriozaurai, kurių likimas priklausi nuo virėjo(s). kitaip taiant, man kartais atrodo, kad mes tik kažkieno žaislai.