Senokai nesirodžiau bloge. Sakydama “Nesirodžiau” turiu galvoj išties nesirodžiau. Nei skaičiau įrašus nei komentavau. Žodžiu tyla ramybė. Taigi dabar parodydama savo egzistencija ir tokias pat perkaitusias smegenis norėčiau parašyti tekstuką ir atsigauti nuo realybės. Norintiems kad pašnekėčiau ką nors prasmingo ar bent rišlaus siūlau neskaityti bent iki paveiksliuko.

Aplink tiršta tamsa, tik tolumoje žybsi maži žiburėliai. Nejaučiami begarsiai žingsniai aidi tuštumoje. Jų begarsis aidas skverbiasi į mintis ir slopina jas. Ir imi užmiršti, kad ten viršuj yra saulė, ir mėnulis, ir spalvos. Tik beviltiškai guli ant lubų ir ieškai garso trupinių. Susišluoji juos blakstienomis ir viskas. Daugiau nieko nebelieka. Ir Staiga visko pasidaro per mažai. Ta tuštuma užpilto kūną ir užgula ausis, akis. Užima kvapą. Ir pradedi šaukti. JIE žino, kad reikia tylėti, bet tuštuma spaudžia, ir vienintelis šūktelėjimas išsklinda po visą tamsą. Ši bando užslopinti šūksnį, bet per vėlai. JIE taip pat nebegali tylėti. Ir tada tamsa sprogsta. Apakindama savo garsu. Šis klyksmas pramuša viską. Lubos ant kurių tupi žmonės subyra. Milijonas drugelių pakelia sparnus. Su jais ir žmonės. Jie kyla į žemės dugną. Artyn prie nematomų žvaigždžių, tik vėjas pakyla ir nubloškia žmones į medžius. Ten jie gulasi į savo lizdus ir apsikloja pagalvėmis. Ten jie užmiega… Iki kitos tamsos… Iki kito šūksnio…

Prastos nuotaikos padarinys. Šitas padaras (Kuris pagal viską turėtu būti dvasia) išlaisvina sielas iš jau mirusių kūnų. (Vis kažkokia paskirtis, o ne tupėjimas popieriuje be jokio darbo)

Kitos naujienos:

Net nežinodama pabėgau iš pamokos (DX). Visa mano klasė net nežinodami, kad pabėgo iš pamokos, pabėgo iš pamokos.
Mums jau dvi savaites nebuvo darbų mokytojos.Ateinam trečią savaitę. Pasirodo mokytojos vis dar nėra. Visi išeinam, kas namo, kas į valgyklą, bet išeinam.
Auklėtojos pamoka: Sužinom, kad turėjo ateiti kitas mokytojas jos pavaduoti. >.<

Patiko (0)

Rodyk draugams